09. Mobingas sunaikino mano sveikatą

Nuo pat pradžių, labai pergyvenau dėl kasdieninių įvykių darbe ir nuolat rūpinausi neaiškia ir nenuspėjama situacija. Grįžusi iš biuro namo vis gyvenau tuo, kas tą dieną įvykdavo darbe. Visą laiką prisimindavau ir išgyvendavau visus persekiotojų žodžius ir elgsena iš naujo.

Pirmieji ligos simptomai pasireiškė jau po kelių darbo mėnesių banko personalo vadybos departamente.

Pradžioje…

  • Iš pradžių pasirodė nerimas. Ėjau miegoti su nerimu, galvodama apie sekančią dieną, ryte pabusdavau su pilvo spazmais ir jaučiau baimę prieš einant į darbą. Nerimas ir apatija nuolat augo manyje.
  • Negalėdavau užmigti, laikui bėgant beveik ištisai kankino mane nemiga.
  • Praradau apetitą. Vis dažniau atjausdavau nepatogumą skrandyje, kuris intensyvėjo stresinėse situacijose, pvz. nemalonus pokalbis su viršininku. Po kiekvieno tokio pokalbio stipriai skaudėdavo man skrandį.
  • Greitai pradėjau jausti fizinį nuovargį ir nusilpimą. Taip pat pasireiškę galvos skausmai ir svaigulys, kurių dar niekad neturėjau.
  • Visomis dienomis lydėjo mane įtampa, kuria gniaužiau savyje, stengdamasi neparodyt jos. Tai buvo neurozės pradžia.
  • Prasidėjo problemas su kojomis ir raumenimis. Vieną dieną išlipusi iš autobuso pastebėjau, kad kažkas nutiko mano kojoms. Atrodė, lyg raumenys būtų sustingę. Negalėjau pajudėti iš vietos, kad prieit prie troleibuso stotelės iš kurios važiuodavau į darbą. Teko palaukti kelias minutes, kol vėl galėjau pajudėti. Laikui bėgant, vis dažniau pastebėdavau panašius simptomus.
  • Kitą kartą, kai skubėjau į autobusą, skubiai belipant laipteliais parvirtau. Pajutau, kad negaliu valdyti kojų. Neturėjau jėgų pasikelti, vienas asmuo man padėjo. Vėliau nutiko dar keli panašūs kritimai autobuso bei troleibuso laiptais.
  • Tokie įvykiai privedė prie to, kad pradėjau jausti vis didesnę baimę prieš įlipant į viešąjį transportą. Kai atvažiuodavo mano autobusas ar troleibusas, jausdavau įtampą, kuri mane paralyžiuodavo. Per tai turėjau dideles problemas su įlipimu į vidų.

Vėliau…

  • Mėnesiai bėgo. Nerimas, kuris mane lydėjo nuo pat personalo valdymo departamente darbo pradžios, palaipsniui pavirto į įvairių rūšių baimes.
  • Pirma pradėjau bijoti ėjimo į darbą ir kontakto su moberiais.
  • Kai kojų skausmas tapo labiau erzinantis, iškilo vaikščiojimo gatve ir parvirtimo baimė. Drebėjo man kojos, negalėjau išstovėti vietoje savo jėgomis. Dažnai tekdavo pasiremti ar laikytis už kažko, kad nepargriūti. Kai vėl pajudėdavau iš vietos, mano kojos buvo tarsi rąstai, vos galėjau jas pavilkti. Tai buvo tikra kančia.
  • Tokiose situacijose, kaip minėjau anksčiau, atsirasdavo naujos baimės. Bijojau žmonių gatvėje. Paprasčiausiai bijojau to, kad galiu pargriūti jiems matant. Kartą, kažkoks žmogus buvo netoliese, iš baimės mano kojos iškart sulinko ir pasidarė man silpna. Atrodė, kad tuoj nualpsiu. Mano baimės privedė prie to, kad su didžiausiu malonumu vaikščiočiau sutemus todėl, kad niekas manęs negalėtų nepastebėti.

Laikui bėgant…

  • Jaučiau vis didesnė baimės obsesija. Pradėjau bijoti paprastos kasdieninės veiklos: pereiti per gatvę, eiti šaligatviu, lipti laiptais į savo butą, nueiti į parduotuvę ir t.t. Galima pasakyti, kad baimė ir siaubas užvaldė visą mano gyvenimą. Tai, kas su manimi vyko buvo nepakenčiama.
  • Nesibaigiantys baimės priepuoliai, sudrumstė mano ramybę ir apvertė mano gyvenimą viršum kojom. Jaučiausi vis blogiau psichiškai, kaip ir fiziškai.
  • Pasireiškė taip pat naujieji simptomai: stiprūs kaklo ir stuburo skausmai, įvairaus stiprumo krūtinės skausmai. Mačiau, kaip vis silpstu fiziškai. Tai buvo košmaras!
  • Išorėje bandžiau likti rami, buvau susitvardžiusi ir miela savo bendradarbiams. Bet, iš tikrųjų mano nervai iš lėto išsekinėjo. Buvau kupina gailesčio ir kartėlio, o tai ką išgyvenau „viduje“ galima buvo pavadinti „emocijų audra“. Jaučiausi, kaip balionas pripūstas iki pat ribos, kupinas negatyvių emocijų, kartu su sielvartu ir neteisybės pojūčiu, kuris tuoj garsiai išsprogs į gabalėlius.

Dėja…

  • Mano sveikata turėjo neigiamą poveikį darbo efektyvumui. Jau nebejaučiau entuziazmo, bei džiaugsmo dėl posto pakeitimo. Darbas nesuteikdavo man jokios satisfakcijos, atliekamos darbe pareigos tapo būtiniausiomis pareigomis, kurias atlikdavau su didžiausiu sunkumu.
  • Laikui bėgant, turėjau vis didesnes problemas su susikaupimu. Taip pat pastebėjau, kaip palaipsniui prarandu pasitikėjimą savimi, savo įgūdžiais ir gabumais. Prarasdama savo savigarbą. Anksčiau dar tikėjau, kad galiu nuveikti ką nors prasmingo ir vertingo dirbdama savo poste. Per personalo vadybos departamente darbo laikotarpį, visiškai praradau tą jausmą.

Galų gale…

  • Keliolika mėnesių darbo strese, psichinės perkrovos ir darbo vietos praradimo grėsmes sąlygose, privedė prie baisiausių ligų ir negalavimų.
  • Baimės jausmas sustiprėjo iki tokio lygio, jog galima buvo tai pavadinti trauminiu baimės jausmu, t.y. dažnai keldavausi nakčia, nes kankindavo mane košmarai.
  • Padidėjo problemos su kojomis, sąnariais ir raumenimis. Turėjau begalines problemas su vaikščiojimu ir negalėjau savarankiškai važinėti į darbą. Beveik kasdien važiuodavau su taksi, nes nepajėgdavau pati nueiti iki stoties ar įlipti į troleibusą ar autobusą.
  • Atsirado labai sunkūs neurologiniai sutrikimai – sustingę rankos, apkritę akių vokai, dvejinimasis akyse, problemos ir sunkumai su kalbėjimu (neaiškus kalbėjimas, mikčiojimas), problemos su kramtymu ir rijimu, sustingęs žandikaulis. Dėl simptomų pobūdžio, gydytojas neurologas diagnozavo miastenija gravis – nepagydomą raumenų ligą.
  • Suintensyvėjo širdies problemos. Prieš ligą retai naudojausi mūsų daugiabučio liftu. Dažniausiai lipdavau laiptais (net ir su sunkiais pirkiniais) į septintą aukštą, bet teko to atsisakyti, kai sustiprėjo širdies negalavimai. Aš tiesiog neturėjau jėgų. Be to, net perėjusi keletą metrų gatve vos gaudydavau kvapą ir atjausdavau stiprų širdies plakimą. Kad įveikti didesnį atstumą turėjau dažnai pristodinėti, kad pailsėti.

Įvykiai darbe iššaukė manyje daugybę ligų ir negalavimų, kurios gan per trumpą laiką beveik privedė mano organizmą prie visiškos išsekimo ribos.