10. Bejėge medicina

Nuo tada kai pasireiškė pas mane pirmieji ligos simptomai, pradėjau ieškoti pagalbos pas gydytojus specialistus. Lankiausi pas vidaus ligų gydytoją, chirurgą, ortopedą, neurologą, akių gydytoją, laringologą ir endokrinologą. Pravestų tyrimų rezultatai neparodė jokių mano ligos priežasčių.

Vis dėl to, lankiausi pas įvairius specialistus kasdien. Bet kas iš to, niekas nesugebėjo man padėti. Nes kaip padėti žmogui, kurio bendri tyrimai yra geri? Pagal mediciną, buvau fiziškai sveikas žmogus. Tačiau vis blogiau jaučiausi. Gydytojai nuleidę rankas skyrė man vitaminus, rekomendavo pasivaikščiojimus ir t.t., manydami, jog mano ligos šaltinis nėra fizinis.

„-Jūs ką tik po skydliaukės operacijos, todėl turėtumete vengti streso“ – tarė vienas iš gydytojų.

Bet kaip aš galėjau tai padaryti, jei stresas mano darbe buvo neišvengiamas? Kaip teigė mano darbdavys, stresas teigiamai įtakoją darbo efektyvumą. Tad pašalinti stresą iš mano gyvenimo, buvo neįmanoma. Tapo jis mano kasdienybe taip, kaip ir kitiems mano bendradarbiams.

Kartą vienas iš gydytojų, nežinant kaip išspręsti mano problemą man tarė :
„- Jūs dar jauna, kodėl taip ligos kimba prie jūsų?“

Sekančius kelerius metus, stipriai kentėjau, bet stengiausi įveikti visus likimo nepatogumus. Su maldos ir Dievo pagalba, išgyvenau sunkiausią savo gyvenimo etapą.

Tuo metu kankino mane stiprus galvos svaigulys, kuris visiškai neleido man dirbti, bei normaliai funkcionuoti. Per didelius lygsvaros sutrikimus buvau priversta apriboti savo kasdieninę veiklą iki pasivaikščiojimo su šuniu iki kiemo vartų. Mano sveikatos būklė mane gąsdino, todėl teko pakartotinai kreiptis pas gydytoją, kuris skyrė daugybę tyrimų . Taip iš naujo prasidėjo mano kelionė nuo vieno gydytojo pas kitą. Dėl ilgų eilių pas specialistus, truko ji virš pusė metų . Atlikti tyrimai vėl buvo geri. Svaigimo ir lygsvaros sutrikimo priežasčių nerado.

***

Galų gale, atsidūriau vienoje Varšuvos ligoninėje pas raumenų ligų specialistą, kuris nustatė diagnozę – miastenija gravis (myasthenia gravis). Tai nepagydoma raumenų liga, kurią galima nuslopinti vartojant stiprius psichotropinius vaistus, arba galima atlikti sunkią užkrūčio liaukos operaciją. Nenorėjau patikėti, kad sergu miastenija. Kreipiausi dar į kelis kitus gydytojus. Dauguma jų neginčijo diagnozės, kadangi ji buvo nustatyta geriausio šios srities specialisto Lenkijoje. Tačiau vienas iš gydytojų suteikė man mažytę viltį , sakydamas, jog mano tyrimų rezultatai vienareikšmiškai nepatvirtina diagnozės (prabėgo keli metai, kol pagaliau 2003 metais kitas specialistas vienareikšmiškai paneigė mano ligą).

Jaučiausi vis blogiau, nepaisant ankstesnių pasipriešinimų pradėjau vartoti gydytojo priskirtus vaistus nuo miastenijos. Tačiau greitai pastebėjau, kaip tampu nuo jų priklausoma. Veikė kaip narkotikai – vartojant juos ligos simptomai dingdavo, jaučiausi sveika, stipri, tarytum galėdavau skraidyti. Baimė dingo, o aš vėl galėjau mėgautis gyvenimu. Bet po kelių valandų pasijusdavau dar blogiau nei prieš suimant vaistus – negalėjau pajudinti nei viena kūno dalimi, galva buvo sunki, negalėjau sukaupti minčių , jaučiausi atbukusi, kojas dar labiau man skaudėjo ir keistai veržė man krūtinę. Taip pat jaučiau stiprų vidinį norą paimti sekančią tabletę. Laikui bėgant, kojos ėmė vis labiau tirpti, kol galiausiai pradėjau šlubuoti viena koja. Tada mano gydytojas skyrė man dvigubą vaistų dozę. Tačiau siaubingai išsigandusi to, kas gali man nutikti toliau, savo pačios nuožiūra pradėjau riboti vaistų vartojimą, kurie silpino mane fiziškai.

***

Vieną dieną pasijaučiau taip blogai, kad vos savo jėgomis judėjau. Tiesiog kritau nuo kojų, svaigulys buvo tiek intensyvus, kad negalėjau išlaikyti lygsvaros. Nuėjau pas kitą neurologą. Šį kartą vizitas truko virš pusantros valandos. Daugumą laiko praleidau atsakinėdama į gydytojo klausimus apie mano praeitį. Po atliktų tyrimų ir pokalbio gydytoja vienareikšmiškai nusprendė, juk mano besikartojančių simptomų priežastimi yra mano pačios išgyvenimai ir skaudi pastarųjų metų patirtis. Pagal ją, nebuvo kitos protingos išeities, o susigrąžinimas sveikatos, kaip ji teigė, gali užtrukti labai ilgai. Norėdama paspartint mano atsigavimą, gydytoja skyrė man stiprius psichotropinius vaistus, tačiau teko nutraukti jų vartojimą, nes simptomai priešingai – dar labiau sustiprėjo. Po mėnesio vartojimo buvau taip stipriai nusilpusi, kad vargu atlikdavau pagrindinius, kasdieninius veiksmus. Pačios rizika vėl lioviausi vartoti vaistus ir priėjau prie išvados, kad sekantis bandymas gydymosi farmakologiniu būdu yra nesėkmingas.

Šis įvykis patvirtino mano įsitikinimą , kad šiuo atveju vartojimas farmakologinių vaistų yra neveiksmingas ir jų poveikis didžiąją dalimi yra man kenksmingas. Tuometinę savo būseną apibrėžčiau kaip visišką dugną. Nepaisant to, labai troškau pasveikti ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Dažnai sau kartojau, juk turi būti kažkoks kelias vedantis į normalybę! Beviltiškai ieškojau išeities iš šios situacijos.

Tuo metu dauguma mano draugų rekomendavo man visokių energoterapeutų ir gydytojų paslaugas, pasakodami apie jų gydymų veiksmingumą. Tačiau iškart atmečiau tokius sprendimus ir nekreipiau į juos dėmesio. Buvau įsitikinusi, kad tai ne man. Be to, bijojau, kad šis gydymo būdas gali atnešti man daugiau žalos nei naudos, nes girdėjau apie daug blogų gydymo atvejų.

Mąsčiau apie savo situaciją ir sukau galvą, ką daryti toliau? Galų galę, pasiekiau vieną išvadą. Atrodė ji man labai logiška: jeigu medicina negali man padėti pasveikti ir sugrįžti i normalų gyvenimą, tai tik stebuklas gali mane išgelbėti!

Tad mano išsigelbėjimas yra tiktai Dieve.

Juk Dievui nėra nieko neįmanomo!

Taigi nusprendžiau kreiptis į Dievą su pagalbos malda!