13. Be atleidimo nėra išgijimo

Mobbingas kurį patyriau darbe turėjo tragiškas pasekmes ir turėjo neabejotinai neigiamą įtaką mano gyvenimui. Palikusi firmą buvau labai išsekusi psichiškai ir fiziškai, nepajėgi dirbti bei normaliai gyventi. Kai išėjau iš darbo, prasidėjo kelių metų laikotarpis kada atgaudinėjau sveikatą ir naikinau niokojančias mobbingo pasekmes mano gyvenime. Tai buvo ligų, kančios ir visokių sunkumų – sunaikinta sveikata, nutraukta karjera ir profesinis tobulėjimas, bedarbystė ir didžiulės gyvenimo bėdos – metas. Galbūt sugadinti geriausi mano gyvenimo metai, kurių jau nieks man nebesugražins.

Ar sielvartauju dėl mobberių poelgio? Atsakymas skamba labai trumpai: Ne. Nejaučiu jiems nieko. Taip pat nejaučiu traumos, kartumo tuo labiau pasibjaurėjimo ar šlykštulio. Mano išvardinti jausmai lydėjo mane pastaruosius metus kol supratau, juk jie niokoja mane, taip pat kaip ir mano iki šiuolaikiniai prisiminimai. Tačiau turėjo praeiti nemažai laiko kol panorau ir buvau sugebi atleisti savo mobberiams. Man asmeniškai tai buvo kažkas nerealaus. Tai tapo įmanoma dėka krikščioniško „atleidžiu“, kuris išlaisvino mane nuo neapykantos jausmo tiems, kurie prisidėjo prie mano padėties.

Kaip pavyko man atleisti?

Mano atsigavimas prasidėjo nuo to momento, kai supratau, kad negaliu ilgiau gyventi prisiminimų rate, vis prisimindama praeitus  įvykius iš darbo laikotarpio. Tą dieną aš aiškiai pastebėjau juk gyvenu netolima praeitimi. Mano mintyse ir prieš mano akis vis pasirodydavo skaudžiausios situacijos, kurios sukeldavo dar didesnį skausmą ir aitrą.

Staiga aš supratau, kad nesąmoningai „bendrauju“ su asmenimis, kurie prisidėjo prie mano sunkios situacijos. Jie buvo su manimi kasdien, nors jau seniai su jais nebesusitikinėjau. Nors ir nenorėdama galvodavau apie juos taip dažnai, kad jie beveik tapo mano nuolatiniais kompanionais – namuose, pasivaikščiojimuose, autobuse, per pietus, ir tt. Tačiau jų „kompanija“ vis labiau mane slėgė ir buvo vis didesnių abejonių  priežastimi. Be to, mano būklė vis blogėjo. 

Susimasčiau dėl padėties, kurioje atsidūriau. Nervingai ieškojau išeities ir klausiau savęs, ką man daryt. Bandžiau rasti atsakymus į kankinančias mane dilemas Šventajame Rašte bei krikščionių literatūroje. Vienoje knygoje perskaičiau „Be atleidimo nėra išgijimo“. Išnagrinėjusi šiuos žodžius priėjau prie išvados, kad susigrąžinimas sveikatos nepriklauso nuo išorinių veiksnių, tokių kaip farmakologinės priemonės. Priešingai – mano ligos problema yra paslėpta manyje, mano viduje ir tai ten slypi mano negalavimų priežastis ir šaltinis.

Pradėjau analizuoti savo psichiką. Lengvai ir greitai atradau, kad tai kas su manimi vyko buvo didėlę emocinę audrą, kuri turėjo didėlę įtaką mano psichologiniam ir fiziniam funkcionavimui. Priėjau prie išvados, kad jeigu noriu pilnai susigrąžinti sveikatą turiu visiškai išsilaisvinti iš praeitų įvykių spektro. Bet kaip?

Mano didžiausiu rūpesčiu tapo  atsikratymas sielvarto, pretenzijų bei visų neigiamų jausmų tiems, kurie mane nuskriaudė. Buvo labai sunku persilaužti ir atleisti. Paaiškėjo, kad žmogiškai tai man visiškai neįmanoma. Aš supratau, kad negaliu atleisti kažkam už prarastą darbą, sunaikintą karjerą  bei ilgus mėnesius išgyventus su nerimu ir baime. Aš tiesiog negalėjau atsiverti krikščioniškam atleidimui.

Kai supratau, kad mano atveju atleidimo trūkumas kliudė mano gijimui, pradėjau melstis už mano kaltininkus.  Aš maniau, kad to pakaks. Tačiau nepaisant maldų vis lydėjo mane susiejusios su jais neigiamos emocijos. Ne karta per tarpininko maldą gijimo intencija buvo kreipiami į mane žodžiai dėl atleidimo poreikio. Tačiau aš nelabai kreipiau į juos dėmesį. Man atrodė, kad jau atleidau visiems tiems kurie padarė man ką nors blogo. Juk bandžiau negalvoti apie juos neigiamai, net ir jeigu ateidavo blogos mintys stumdavau jas lauk bent kokia kaina mėgindama pabėgti nuo praeities.

Tačiau kuo daugiau laiko praėjo nuo išėjimo iš darbo, tuo labiau mano sielvartas dėl mobberių elgesio augo. Laikui bėgant prisiminimai vis labiau užvaldydavo mano protą. Kas kart didesnį sunkumą jaučiau savo sieloje ir galų galę pajutau, lyg ant savo pečių neščiau nepaaiškinamą svorį, kuris mane slėgė. Panašus sunkumas atsirado skrandžio zonoje. Nežinojau, kas man yra ir nemokėjau niekaip paaiškinti priežasties jo atsiradimo, bei jo natūros, kuris mane kas kart labiau silpnino bei atimdinėjo jėgas. Kartais jausdavau taip dideli sunkumą, jog atrodydavo kad pargriūsiu po jo svoriu. Kad ir melsdavausi, priimdinėjau sakramentus Bažnyčioje, ši būsena truko ilgus mėnesius.

Sveikatinimo plotai

Vieną dieną, gavau nuo draugės knygą apie atleidimą. Tuo metu net nesupratau, kokį svarbų vaidmenį atliks mano gyvenime ši nekalta brošiūra. „ Atleidimo malda”-apie ją kalbama-buvo parašyta amerikiečio, katalikų Bažnyčios kunigo Roberto DeGrandiso. Knyga lietė esminius klausimus apie atleidimą, apie kuriuos lyg šios dienos net nesupratau.

Ji kalbėjo apie tai, jog žmogui reikalingas išgijimas net penkiose gyvenimo srityse: dvasinėje, emocinėje, psichinėje, fizinėje ir bendravime su kitais.

Visos šios sritys su savimi susijusios. Fizinis ar psichinis išgijimas neįvyks, jei pirmą neišgys dvasia. Galima taip teigti todėl, kad daugumos ligų šaltinio reik ieškoti dvasinėje srityje. Atleidimo klausimas liečia dvasine sfera, todėl negalima kalbėti apie pilna išgijimą, be atleidimo. Mūsų bei kitų žmonių nuodėmės, kurias sutinkame savo gyvenime, sukelia daug skausmo.

Retai suprantame kaip daug traumų savyje turime, kurios yra skausmingų įvykių mūsų gyvenime pasekmėmis. Visus skausmingus įvykius bei situacijas išsaugome giliai pasąmonėje, kurioje kaupiama visa tai kas skausminga ir tamsu iš mūsų praeities. Jeigu pažvelgus į ją, galima būtų pamatyti tiek daug baugių gyvenimo epizodų, kurie negatyviai veikia mūsų gyvenimą, sveikatą, savijautą. Pasąmonė slepia tai, apie ką galime ir neatsiminti kasdien, tačiau tai veikia mūsų dabartinį gyvenimą bei mūsų ateitį.

„Dauguma traumų yra paslėpta mūsų pasąmonėje ir gyveną savo gyvenimą. Pasąmonė yra tarsi paslėpta ledkalnio nematoma dalis, kurios 4/5 dalies yra paslėpta po vandeniu ir tik 1/5 dalies vandens paviršiuje. Joje saugoma skaudinanti mus patirtis, mums nepasiekiama. Tačiau ji pasireiškia pykčio, pastovaus susierzinimo, noro gyventi trūkumo, pastovaus nuovargio bei fizinių ligų pavidalu. Todėl turime prašyti Dievo, kad išgelbėtų mus nuo tų skausmingų įvykių, kad meldžiantis sugebėtumėm atleisti visiems, kurie mus įskaudino ir dėka to busim išgydyti.”-aiškina tėvas deGrandis anksčiau paminėtoje brošiūroje.

Neslepiu to, juk truputį bijojau sugrįžti į praeitį, ypač prie skausmingų išgyvenimų. Tačiau mano laimei, prisiminiau dvasininko žodžius:

„-Pamastyk, ko nori: išgijimo ar skausmo numalšinimo? Jeigu trokšti išgijimo turi suprasti, jog tai bus skaudu. Reikia paliesti traumas, pasiekti jų gelmes, išvalyti jas iš to, kas neleidžia traumai užgyti ir tokiu būdu pradėti tikrą gydymą. Kitaip gydosi tik paviršutiniškai, numalšinant skausmą, nepaliečiant traumos šaknų.”

Atleidimo malda ir sugrįžimas į praeitį

Laikiausi tėvo deGrandiso rekomendacijų ir kalbėjau atleidimo maldą per 30 dienų. Aišku pradžioje buvo sunkumų. Maldą reikėdavo kalbėti kasdien, o aš po kelių jau dienų to nedariau. Tik iš trečio karto pavyko ištverti iki trisdešimtos maldos dienos.

Tai buvo neapsakoma kelionė į praeitį, kurioje pradėjus nuo vaikystės periodo, prisiminiau visus tada sutiktus žmones. Šiuo reikalu užsiėmiau labai rimtai. Padariau sąrašą visų žmonių, kurie kažkada tai yra padarę man ką nors blogo. Po to sąrašą praplėčiau tais, kurie nebūtinai tiesiogiai mane nuskriaudė. Į šį sąrašą įtraukiau tuos, kuriems jaučiau bent mažiausią nuoskaudą, pvz. už abejingumą, už pagalbos nesuteikimą, už nesusidomėjimą sunkiose man situacijose.

Tokiu būdu mano sąrašas nebuvo apribotas tik tais žmonėmis, su kuriais susitikau darbe, ir kurie buvo pagrindiniu šaltiniu mano ankstesnės situacijos. Kuo ilgiau meldžiausi, tuo labiau plėtėsi mano kaltininkų ratas. Kai pabaigiau trisdešimties dienų maldos etapą, paskaičiavau kelis šimtus žmonių, nusikaltusius bent šiek tiek man praeityje. Meldžiausi už juos ir prašiau Dievo, kad ateitų pas mane su atleidimo malonę jiems visiems.

Sugrįžimas į praeitį pasirodė skausmingu išdraskymu įvykių, apie kuriuos nesinori atsiminti. Savo praeitį mačiau kaip per TV. Jaučiau, kad kuo daugiau meldžiausi, tuo labiau didėjo nuoskauda ir sunkumas, kuris ir taip mane jau slėgė. Dažnai mane pykindavo ir labai blogai fiziškai jaučiausi. Tačiau buvau įsitikinusi, jog tai vienintelis kelias išgijimą.

Atleidimo maldos vaisiai

Po maždaug 20 dienų maldos, kaip ir rašė tėvas deGrandis, pajutau pirmuosius jos vaisius. Dingo sunkumas, kurį jaučiau ant pečių bei skrandžio zonoje. Pasitraukė nuoskauda, niūrumas, o vietoj jų, atėjo ramybė ir džiaugsmas. Pastebėjau taip pat, jog pagėrėjo mano santykiai su asmenim, su kuriais buvo man sunku bendrauti. Tai buvo ženklas iš Dievo, jog Jis atėjo pas manę su atleidimo malonę.

Atsižvelgus į tai, ką patyriau, galiu teigti, jog atleidimas yra Dievo malonė, nes niekas pats iš savęs nesugebėtų atleisti.

Atleidimas tai ne tik žodžiai. Tai valios aktas plaukiantis iš širdies. Tai širdyje gimsta noras susivienyti.

Tai kas atveria Dievo atleidimo malonę, tai malda. Ištverminga ir karšta malda tai raktas į išgijimą.