Išėjus iš darbo firmoje per kelis mėnesius neturėjau darbo. Mano santaupos greitai baigėsi, tad mąsčiau, kas su manim įvyks toliau. Turėjau daug finansinių įsipareigojimų, tame paskolą ir hipoteką. Kas privedė prie to, kad turėjau skolintis pinigų iš pažystamų ir naudotis mamos pagalba, kad už jas susimokėti. Dėl to, darbo paieška tapo dar skubesniu reikalu. Tačiau tai nebuvo taip ir lengva, nes tada labai sirgau ir buvau nusilpusi.
Per artimiausius keletą mėnesių ieškojau darbo įvairiais būdais – peržiūrinėjau skelbimus laikraščiuose, siuntinėjau prašymus, klausinėjau pažystamų ar nežino, gal kur nors yra laisvų darbo vietų, tardavausi ir eidavau į pokalbius dėl darbo. Tačiau visos šios pastangos buvo nesėkmingos. Dėl kvalifikacijų mano CV atrodė gan „įspūdingai“, kas skatino potencialų darbdavį pakviesti mane interviu. Bet kas iš to, kai po pirmo pokalbio iškart žinojau, kad negausiu darbo siūlomoje vietoje. Bet kokiu atveju, nesistebėjau darbdaviams, kurie iškart atmesdavo mane, kaip galimą kandidatę į darbą. Nes, kaip pasamdyti asmenį, kuris nesugeba gerai prisistatyti pokalbio metu, be to yra baisios fizinės ir psichines būklės? Ar toks žmogus gali būti geru darbuotoju?
Faktu buvo tai, kad aš negalėjau teigiamai pereiti interviu. Tada mano nervai buvo taip silpni, kad nervinausi vien pagalvojus apie pokalbį su darbdaviu. Pokalbių metu jaučiau stiprią nervinę įtampą, kuri mane visiškai paralyžiuodavo. Tai nuo manęs nepriklausė. Sustingdavo man žandikaulis, neaiškiai kalbėjau ir labai sunkiai pro dantis išspausdavau žodžius. Taikydavosi, kad pokalbio metu staiga užsikirsdavau ir neturėjau jėgų kalbėti toliau. Susidarydavo toks įspūdis, juk nustodavo veikti visi kalbėjimo procese dalyvaujantys raumenys. Buvau bejėgė, negalėjau nieko padaryti, kad pataisyti savo pasisakymą. Nenuostabu, kad mano būklė atbaidydavo darbdavius, kurie dažniausiai antrą kartą su manim nesusisiekdavo.
***
Laikas bėgo, o aš vis dar buvau bedarbė. Paieškų pradžioje nusprendžiau ieškoti darbo pagal turimą patirtį t.y žmogiškųjų išteklių valdymo padaliniuose. Tačiau laikui bėgant supratau, kad dėl prastos sveikatos tikimybė sugrįžti į profesiją labai maža. Tada nusprendžiau ieškoti kitokių darbo pasiūlymų, kur visiškai ar bent dalinai tenkinau reikalavimus. Bet vis tiek be rezultatų. Galų gale, nusprendžiau paieškoti bent kokio darbo, kad tik turėti pragyvenimo šaltinį. Mano finansinė situacija buvo tragiška, aš neturėjau iš ko gyventi. Jau man nerūpėjo kuo aš dirbsiu : vadybininke, specialiste, sekretore, valytoja ir kt. Skaitėsi tiktai vienas – darbas. Tačiau toliau, kaip jo nebuvo, taip ir nebuvo.
Per visą ligos ir bedarbiškumo laikotarpį daug meldžiausi ir prašiau, kad mano situacija pasikeistų. Tuo metu beveik fiziškai jaučiau Dievo artumą savo gyvenime. Buvo taip, kad savo kelyje visada sutikdavau žmones, kurie paremdavo mane visokiais būdais. Kartais tai buvo materialinė pagalba, kitą kart geras patarimas ir psichinis parėmimas. Nepaisant daugybės sunkumų Dievas ir žmonės visada man ją suteikdavo, kada tik reikėdavo. Didžiulį įtvirtinimą sėmiau iš maldos. Nepaisant savo beviltiškos padėties nebuvau palūžusi ir labai sunkiomis akimirkomis sugebėdavau su viltimi žvelgti į ateitį. Kai apimdavo mane abejonės ir neviltis paimdavau į rankas Šv.Raštą ir skaitydavau jį tol kol pajusdavau ramybę, sutvirtėjimą, net ir džiaugsmą.
Vieną dieną užrašiau savo dienoraštyje: „Šiandien turiu kišenėje tik keturis zlotus ( tada apie 1 dolerio vertę) , o esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.“