16. Darbas nuosavoje firmoje

Laikas labai greitai bėgo, o aš stengdamasi iš paskutiniųjų, kaip draudimo agente vis neturėjau pragyvenimo lėšų. Tad pradėjau melstis dar karščiau nei iki šiol ir prašyti darbo su Šv. Antonijaus užtarimu. Taip pat skaičiau daug Šv. Raštą. Tarp kitko svarsčiau ištrauką iš Jono Evangelijos (21, 1-14), kurioje kalbama apie tai, kaip Jėzus Kristus apsireiškė savo mokiniams prie Tiberiados jūros po prisikėlimo iš numirusiųjų.

Mano malda

Jėzau, Tavo susitikimas su mokiniais prie Tiberiados jūros po prisikėlimo iš numirusiųjų kalbą apie ypatingą ir begalinę Dievo meilę žmogui. Mano sudėtingoje  gyvenimo situacijoje minėtas Žodis užtikrino manę dėl Tavo tėviško rūpesčio. Kiekvieną dieną išsivaizduoju sau, kad Tu, Jėzau Kristau atsistoji prieš manę ir klausi:

„- Veikeli, ar turi ką valgyti?“

„-Taip Viešpatie, dar turiu“ – atsakau Jam, ar sakau : „Dar truputėlį turiu, bet jau baigiasi“- kitą kartą vėl: „-ne, aš jau neturiu“

Užduotas per Tave klausimas nuolat manę paliečia ir daro didėlį įspūdį. Aš suprantu, kad Tu pats rūpinies manimi kiekvieną mano gyvenimo akimirką, stovėdamas prieš mane ir užduodamas tą patį klausimą. Nori ne tik pravėsti su manim pokalbį bet taip, pat nori, kad patikėčiau Tau savo poreikius, nes Tu kaip geras Dievas ir Tėvas Kristuje nori numalšinti juos.

Tu žinai ko mums reikia, dar prieš mums prašant. Šioje Evangelijos ištraukoje ateini pas mokinius su geru patarimu, ką jiems daryti.

Prasme tokia, kad jie panorėtų išgirsti Tavo balsą, paklausytų Tavo patarimo ir įgyvendintų jį. Užtenka taip nedaug – tiktai išgirsti Tavo balsą…

Viešpatie, turiu viltį juk ir man parodysi kur turiu „užmesti tinklą“, kad gerai prižvejoti ir išgyventi mano sunkia padėtį. Tikiu, kad Tavo dabartiniai veiksmai  tokie patys, kaip gyvenai žmogiškajam kūne Žemėję. Esu tikra, kad ir mano gyvenime gali padaryti stebuklą tokį, kaip ir matė Tavo mokiniai. Tad laukiu kol ateisi su savo malonę. Leisk man tik išgirsti Tavo balsą. Amen.


***

Tai buvo 2001 metų rugpjūčio pabaiga. Vieną dieną ankstyvą pusiaudienį, kaip įprastą turėjau nuvažiuoti į draudimo firmą, kad šį kartą dalyvauti kelintame apmokyme turinčiame „padidinti“ mano polisų pardavimo efektyvumą.  Išėjau iš buto ir einant lifto link pamačiau išeinančia iš jo ponia Irena, kuri paskubomis ėjo į mano pusę. Ponią Ireną pažinau pačioje gyvenimo Varšuvoje pradžioje. Tuo metu ji dirbo vyriausiąją buhalterę firmoje, kurioje dirbau pirmą darbą. Visada galima ja pasikliauti ir nekartą patyriau iš jos reikiamą pagalbą .

-Klausyk- tarė ponia Irena–ką tik sutikau savo seną pažystamą kuris iki šiol buvo pradinės mokyklos direktoriumi ir išėjo į pensiją. Beje paklausiau jo ar atsitiktinai mokykla neieško anglų kalbos mokytojo.  Pamaniau kadangi moki anglų kalbą galėtum pabandyti mokyti mokykloje.

Iš lėto nuėjome link lifto ir nuvažiavome į apačią.  Tuo tarpu ponia Irena tęsė :   -Nuo to pažystamo gavau naujos direktorės telefono numerį ir net jai paskambinau. Iš tiesų labai skubiai ieško anglų mokytojo. Čia imk-išėmė iš piniginės mažą lapelį- jos numeris. Ji prašė, kad ryt susisiektum su ja dar prieš pietus.

Tylėdama klausiausi ponios Irenos, kuri įtikinėjo mane kalbėdama apie naudą teikiamą iš darbo mokykloje.
-Turėsi pastovų darbą, draudimą ir finansinių išteklių užsilaikymui.
Pripažinau, ji buvo teisi, nors niekad neateitų man į galvą ieškoti mokytojo darbo. Kai atsisveikinom, pradėjau galvoti apie viską ką pasakė man ponia Irena.
-Nėra ko būti išrankiam ir svarstyti privalumus ir trūkumus. Turiu priimti bent kokį darbą, juk galų galę reikia nuo kažko pradėti-pasakiau sau.

Kitą dieną paskambinau nurodytu numeriu. Ponia direktorė pasiūlė man susitikimą dar tą pačią dieną. Pasirodė esanti simpatiška ir draugiška, pasiruošusi samdyti manę iš karto. Tačiau prieš tai reikėjo gauti  leidimą įsidarbinti iš švietimo ministerijos. Bet-kaip tvirtino ponia direktore-neturėtų būti jokių kliūčių. Šiuo reikalu turėjau susisiekti su ją kelerių dienų bėgyje. Per kitą mūsų susitikimą ponia direktorė bejėgiškai nuleido rankas.

-Labai man gaila, tačiau švietimo ministerija nesutiko dėl jūsų įdarbinimo. Neturite pedagoginio parengimo, kad dirbti su vaikais.

Išėjus iš mokyklos pastato ir nuėjau pas ponia Irena, kuri gyvena priešais mokyklos pastatą.

-Tai baisu-užjautė mane-Tiek laiko ieškoti darbo, ir vėl nieko. Turėjau viltį, kad nors šioje mokykloje tau pasiseks. Juk atrodė, kad viskas eina puikiausia linkme.

-Ponia Irena, prašau nesirūpinti. Aš tikiu, kad Dievas žino ką daro. Jis tikriausiai greitu laiku duos man kažkokį darbą.

-Linkiu tau, kad taip įvyktų.

Tokiu būdu kelintas badymas įsidarbinti baigėsi nesėkmę. Taigi susimąsčiau, kokią buvo šito įvykio prasmė.

-Dieve, ką nori man šituo pasakyti?-tą pačią dieną paklausiau per maldą.

Netrukus po to atėjo mintis:

-Tiesą sakant negaliu mokyti, kaip pilno etato mokytojas, bet gal galėčiau vėsti mokamus papildomus kalbos kursus vaikams?

Greitai dar kartą susisiekiau su ponia direktore ir pristačiau jai savo pasiūlymą. Paaiškėjo,kad nėra jokių kliūčių, kad būtent jos mokykloje vesčiau mokamas anglų ir vokiečių kalbos pamokas. Direktorė noriai man pasiūlė savo pagalbą organizuojant kursus ir pasiūlė keletą įdomių idėjų. Kaip tik po kelių dienų, pirmadienį, rugsėjo 3, prasidėdinėjo mokslo metai ir tai buvo puiki galimybė, kad  tą dieną susitikti su tėvais ir pasiūlyti grupinius užsienio kalbų mokymus.

-Būsiu laiminga, jai užsirašys nors keli vaikai-  atsidusau giliai, pirmąją mokslo dieną žiūrėdama į didėlę minę tėvų su vaikais judančių mokyklos salėję, kurioje registravau vaikus į kursus. Tą dieną pagrindinai teikiau informaciją susidomėjusiems tėvams. Kitą dieną užsirašė 10 vaikų, o rugsėjo 5-ąją  sąraše buvo jau dvidešimt penkios pavardės.  Artimiausiomis dienomis atsirado tiek norinčių, kad iš viso užsirašė virš šešiasdešimt vaikų!

Susidomėjimas mano pasiūlymu buvo gan didėlis. Registravimo metu, supratau, juk turėčiau įsteigti įmonę, kad galėčiau be trikdžių vesti kursus. Tuo pačiu metu atsisakiau draudimo agentės darbo.