Būdamas pavojuje, šaukiausi Viešpaties,

ir jis manęs išklausė

(Psalmė 120,1)

Išėjus iš firmos mano situacija atrodė visiškai beviltiška. Jaučiausi taip, lyg būčiau ant ribos.  Praradau darbą, buvau serganti ir nepajėgi ieškoti ar dirbti naujo darbo; santaupos pasibaigė. Be to, atsirado labai gilus liūdesys, kuris visad mane lydėjo.

Tačiau, mano negalavimai jau taip manęs negąsdino taip kaip anksčiau. Mat kiekvieną rytą pabusdavau su nauja viltimi. Aš tikrai norėjau gyventi, būti sveika ir normaliai dirbti. Prilipau prie Dievo, kaip prie paskutiniosios išeities. Pradėjau rimtai melsti, kad sugrąžinti sveikatą. Dieve aš mačiau vienintelį gydytoją, kuris gali man padėti. Pasakiau sau, kad prašysiu Jo taip ilgai, kol manęs išklausis. Nemačiau kito pasirinkimo, kaip pasveikti ir pradėt gyvent iš naujo.

Tikėjau, kad Dievui nėra nieko neįmanomo. Daug skaičiau Šventąjį Raštą. Dievo Žodis buvo tikru maistu mano sielai ligos metu. Dažnai gilinausi į ištraukas kalbančias apie išgydymus ir Jėzaus žodžius garantuojančius begalinę meilę. Buvau įsitikinusi, kad Dievas nenori, jog aš kentėčiau. Kita vertus, buvau įsitikinusi, kad pasveiksiu, nes Evangelijoje neradau jokio atvejo, kad Jėzus atsakytų kam nors išgydymo malonės. Tai man suteikė vilties ir ištvermės laukti sveikatos sugrįžimo.

Kai jau  iš nuovargio nerasdavau žodžių maldai, tapdavau panaši į evangelišką neregį, sėdintį prie kelio ir šaukiantį visą laiką: „Jėzau Kristau! Jėzau Kristau!“. Ir taip, kaip jis, kai atrodydavo man, kad girdžiu žodžius:

„Ką nori, kad Tau padaryčiau?“, atsakydavau maldos žodžiais:

Viešpatie Jėzau Kristau, aš noriu, kad mane išgydytum.
Kad išgydytum žaizdas suduotas mano sielai, širdžiai ir kūnui,
Kurių priežastimi yra nuodėmės : mano ir per mane sutiktų žmonių,
Trokštu, kad ateitum ir išgelbėtum nuo mano nuodėmių pasekmių: mane ir visus, prieš kuriuos nusidėjau.
Trokštu, kad išlaisvintum mane iš baisių blogio pančių,kankinančių mane baimių ir nuogąstavimų, išgąsčio ir nerimo.

Trokštu, kad ateitum ir išgydytum mano sielą, širdį, atmintį ir vaizduotę, mano mintis ir mano prisiminimus; trokštu, kad išgydytum mano nusistatymo, traumų ir kompleksų,
Trokštu, kad ateitum ir išgydytum mano kūną.
Trokštu, kad ateitum ateitum ir visiškai mane išgydytum: dvasiškai, fiziškai ir viduje.
Ateik Viešpatie Jėzau Kristau! Ateik ir paliesk mane savo meilės gydomosiomis galiomis,
Ateik Viešpatie, maldauju! Ateik ir nedelsk!
Ateik mano Viešpatie, išgydyk mane ir aš šlovinsiu Tave visą savo gyvenimą! Amen.

Nuoširdžiai meldžiausi Dievui, kad galėčiau išgyventi kiekvieną naują dieną, vakarais dėkodavau už tai, kad mane per ją pervedė. Taip pat dėkojau už savo ligą ir dažnai kartojau : „ Mano liga yra Jūsų palaiminimas, Dieve, nes jos dėka priartėjau prie Jūsų“.

***

Tačiau Dievas tylėjo. Tada pradėjau savęs klausinėti, kodėl Viešpats Jėzus Kristus neatsako į mano maldą, taip, kaip aš to trokštu? Netrukus, Evangelijos fragmento apmastymo metu, atėjo man į galvą mintis – tai mano nuodėmės ir priklausomybės yra kliūtimi kelyje į išgijimą. Dievas neišklausys mano prašymo, nes perdaug mano nuodėmių skiria nuo Jo.

Taigi atlikau išpažintį iš viso savo gyvenimo. Tą pačią dieną, kai priėmiau Šventąją Komuniją pastebėjau, kad turiu daugiau jėgų ir drąsos, o kai kurie fiziniai negalavimai akivaizdžiai sumažėjo. Tai mane paskatino į dažną Eucharistijos sakramento priėmimą. Nuo tada, aš pradėjau kasdien lankytis Šventose Mišiose ir priimdinėti Šventąją Komuniją. Pastebėjau, kad po dalyvavimo Eucharistijoje aš jaučiausi stipresnė ir drąsesnė.

Dažnai nutikdavo taip, kad turėjau važiuoti į artimiausią bažnyčią taksi, nes nepajėgdavau į ją nuvykti savo jėgomis. Tačiau po Šventosios Komunijos priėmimo jaučiausi žymiai geriau, galėjau jau savarankiškai grįžti autobusu namo ir net sutvarkyti kelis svarbius reikalus.

Kiekvieną kitą rytą vėl jausdavausi labai blogai, tačiau Komunija vėl pastebimai sušvelnindavo ligos simptomus. Kai sustiprėdavo baimės priepuoliai išpažinties ėjau kas 2-3 savaites – tada taip pat pajusdavau palengvėjimą. Atsitikdavo ir taip, kad sveikata pagerėdavo kuriam laikui, bet visada vėliau liga sugrįždavo. Mano gyvenimas sukėsi „ritmu“ nuo vienos Eucharistijos iki sekančios, nuo vienos išpažinties iki eilinės kitos. Dėka to aš galėjau išgyventi.

***

Ligos metu perskaičiau daug istorijų apie stebuklingus išgydymus. Vienoje iš jų kažkas parašė, kad prašant išgydymo reikia Dievui „kažką“ duoti. Susimąsčiau:  Ką aš galiu duoti Jums, Viešpatie? Juk aš turiu taip nedaug. Tačiau Dievas savo gerumu atidarė mano sielos akis, kad pamatyčiau kokia aš turtinga ir kiek aš daug turiu: priešų neapykantą, prietarus, apmaudą, egocentriškumą, antipatiją, niekinimą, išpuikimą, geismus gerų darbo vietų, didelio atlyginimo ir karjeros, noras būti kažkuo svarbiu, vertingu, giriamu ir gerbiamu… Tada aš pradėjau atsižadėti savo iki dabartinio gyvenimo būdo, gailėtis savo nuodėmių ir prašyti Dievo, kad paimtų nuo manęs visas tendencijas į blogį ir priklausomybes. Tai buvo mano dvasinės permainos laikas.

Iš sielos gelmių išgirdau, kad turiu taip pat garbinti Dievą. Nuo tada šlovinimo malda lydėjo mane visą laiką. Šlovinau Viešpatį visur ir bet kuriuo metu: atlikdama veiklą namuose, eidama gatve ar valgydama. Tarsi malda persmilkė visa mano „aš“ , kiekvieną širdies ir sielos kampelį. Šlovinau Dievą pamiršdama apie realybę. Vieną dieną atėjo į galvą mintis, juk melsdamasi savo išgijimo neturėčiau pamiršti, taip pat melstis ir už kitų sergančių ir kenčiančių išgijimą. Tad pradėjau melstis ir už tuos žmonės, patikėjau juos visus  Jėzui.

***

Vieną dieną mano būklė sparčiai pablogėjo. Staiga pradėjo man viską skaudėti.  Atrodė , kad visi kūno raumenys atsisakė paklusnumo. Su didėliu sunkumu judėjau. Kojos tapo sunkios iki tokio laipsnio, kad negalėjau nulipti laiptais, nei užlipti atgal. Mano kūnas standėjo, sustiprėjo kaklo ir stuburo skausmai. Su dar didesne jėga nei bet kada pradėjo mane kankinti nerimas ir baimė. Tai buvo didžiausia kančia per visą ligos laikotarpį.

-Viešpatie, tiktai Tu žinai kas man yra; aš patikiu save Jums visiškai. Padėka man! – pasakiau tada – Jėzau, Tu veiki per žmones. Prašau Tavęs, pastatyk mano kelyje žmones per kuriuos man padėsi.

Tą dieną priėmiau Jėzų kaip savo Viešpatį ir Išganytoją. Atidaviau Jam kiekvieną savo gyvenimo dalelę ir sferą.  Į Jo visišką buvimą mano gyvenime iš širdies gelmių pasakiau Jam „taip“. Paprašiau, kad valdytų manimi pagal Jo valią ir sutikau su viskuo, ką Jis nori su manim padaryti. Visiškai atsidaviau Jėzui ir sutikau besąlygiškai paaukoti Jam visą savo gyvenimą. Pasakiau tada: -Viešpatie, tegul Tavo valia būna mano gyvenime.

***

Buvo 2001 m. gegužės rytas. Tą dieną, kaip įprastai nuėjau į rytines mišias. Mišioms pasibaigus dar likau pasimelsti. Bažnyčia buvo beveik tuščia, o aš vis dar sėdėjau pasinėrusi tylioje maldoje. Staiga pajutau, kad kažkas sėdi šalia manęs. Pasižiūrėjau į dešinę pusę ir pamačiau nepažystamą vidutinio amžiaus moterį. Jos veide nušvito nuoširdus graudulys.

Dievas išgirdo jūsų maldavimus – tarė ji – Viskas bus gerai.

Iš kur jūs žinote apie mane? – paklausiau nustebusi.

Ar girdėjot apie Šventąją Dvasią? – paklausė ji, po ko įteikė man raštelį su telefonu numeriu ir paskubomis išėjo.

Dar tą pačią dieną paskambinau nurodytu numeriu. Asmuo, su kuriuo kalbėjau, nuo to laiko pradėjo melstis už mano sveikatą, taip pat patarė man pasinaudoti ligonių patepimo sakramentu. Po kelių dienų dvasinio pasirengimo, sakramentą man suteikė, dabar jau miręs, kunigas Teofilas Hermannas. Prisimenu, kaip kunigas pasakė pabaigoje:

-Prašau padėkoti Dievo Motinai už Jos užtarimą Dievui.

***

Po sakramento priėmimo pastebėjau, kad kažkas vyksta su manimi. Greitai pastebėjau, kad Viešpats paliete mane savo meiles gydomosiomis galiomis ir prasidėjo mano gijimo procesas. Jau po kelių dienų buvo matomi pirmieji Dievo  veiksmai. Prasidėjo išlaisvinimas manęs iš baimės vergystės; palaipsniui nustojau bijoti vaikščioti, pereidinėti per gatvę ir važinėti autobusu. Labai aiškiai atjaučiau, kad sustiprėjo mano kojų raumenys, nes nuo tada galėjau normaliai vaikščioti ir lipti į autobusą.

Netrukus sužinojau, kad mano parapijos bažnyčioje vykdavo maldų grupiniai susitikimai. Pirmą kartą i maldos susitikimą nuvykau 2001 m. vėlyvą pavasarį. Bendra malda, Dievo garbinimas, žmonių kurie dėka Dievo intervencijos išbrido iš sunkių gyvenimo situacijų liudijimai, sakramentai – šito man reikėjo, kad išgydyti sergančią sielą ir kūną.

Kiek kartų melstasi už mano asmenį! Daug kartų sukalbėta užtarimo malda už mane. Dalyvavau taip, pat keliose Šventose Mišiose sujungtose su malda už gijimą. Per vieną iš tokių Mišių buvau išgydyta iš gilaus liūdesio.

***

Tokiu būdu, Jėzus pradėjo manęs gydymo iš ligų ir negalavimų, kurių buvo taip daug procesą. Tada dar nežinojau, kad šis procesas užtruks daug metų. Šiame procese kai kurie negalavimai išnyks, po to vėl sugrįš su dar didesnia galia. Tai turėjo išmokinti mane bendradarbiavimo su Dievo malone, taip pat kantrybės ir atkaklumo kenčiant ligas ir negalavimus.

Iš pradžių nesupratau savo kančios prasmės. Maištavau ir norėjau tik vieno: būti sveika. Tik su laiku maldos ir Šventojo Rašto apmąstymų, ypač Jėzaus kančios, dėka mano požiūris ėmė keistis.

Prireikė daug laiko, kol galėjau tikėdama su Jėzu pakartoti žodžius: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūnie ne mano, bet Tavo valia!“ (Evangelija pagal Šv. Luką  22,42)

Šiuo metu gyvenu ir dirbu normaliai. Esu labai dėkinga už viską, ką dėl manęs padarė Jėzus Kristus. Su visišku įsitikinimu noriu pasakyti, kad Jėzus Kristus suteikė man naują gyvenimą.

Labai ačiū už viską Viešpatie Jėzau!